spindėti

spindė́ti, spiñdi (spìndi NdŽ, spìndžia K, spìnda Sg, Kv; N, Sut), -ė́jo (spindė R, MŽ) intr. 1. I, M, Š skaisčiai šviesti, žibėti, žėrėti: Saulė spiñdi par langą J. Kur nespinda saulė, ten niekas ir neauga S.Dauk. Pavasarį sušilus ir saulei spìndžiant, mažėliai išeina į pašalėlį ant saulės pasibovyt MitII249(Šd). Saulelė spìnda puikiai Vgr. Po lytaus ir vėl saulė spindžia LTR(Žg). Saulė spìnd ant mūsų meilingai KI84. Saulė ir mėnuo spindž BPII278. Kur ne kur danguje lyg žvilgančios šerkšno smiltelės spindėjo žvaigždės rš. Tolumoje spìndi žiburėlis BŽI57. Žvakelė spìnda ant liuktais Grg. Liuob lakioti su spindančiomis kibirkštėmis M.Valanč. | prk.: Didvyrių šlovė spindi negęstančia šviesa sp. Reikia spindėti mokslais A.Baran. Iš esmingai gyvenančio žmogaus visuomet spindėte spindi išmintis, teisingumas, meilė Vd. Šviesybė teisybės mumus nespindėjo VlnE150. 2. atmušti spindulius, švytėti atmušama šviesa, žvilgėti, blizgėti: Spindėjo sniego ir ledų kalnų viršūnės J.Bil. Ankstyvo ryto auksu spindi medžių lapai už lango J.Gruš. Vėjai nupurtė žalvariu spindinčias ąžuolų giles sp. Spindėjo šis gintaras gal jau amžius jo probočių pilyj tarp brangumynų Vd. Amžinai tau žydi gėlės, ryto saulėj spindi rasos V.Myk-Put. Iškasė žemę su spindančiaĩs akminiukais LKT62(Pp). Audeklus balina ant saulės, kad būtų balti, spìndą kaip silkai Mžk. [Tilvikas,] paupiais pagal vandens bėgiodamas, pamato kitą vilnį spindintį PP9. Vainikėlis žibėjo ir žiedeliai spindė́jo JD1500. Bene rasai padkavelę kelė[je] bespindžiančią D12. Toks juodas triušelis spindą̃s, o niekaip nesugaunam Grg. Po gūnia augintas arklys y[ra] spindantèsnis Trk. Šuo gražus, nupenėtas, jo kailis spindi saulėje I.Simon. Du guziku spìndančiu y[ra] Plt. Plėškės varvaliu išteptos, dar šlapios, net spinda Žem. Šernas su spindančiomis iltimis įskerdė jam (liūtui) į sketerą S.Dauk. Miškelis išretėjo. Jau spindi pro šakas ežeras sp. Spindė́jo akys kaip dvi žvaizdės Tv. Įsives į pirtį, nupaišys, nudirbs, ka išeis – vienos akys bespindė́s Vvr. Akyse pradėdavo spindėti ašaros P.Cvir. Prakaitas pradėjo jai ant kaktos spindėti prš. Uogos spindė́te spiñdi NdŽ. Snarglius – panosė spiñda, o kas par pasiutimas! Krš. Spìndžia kaip žirnis vilko uodego[je] (apie spingsinčią lempelę) Škn. Pats išmoko dailiai žemaitiškai skaityti, pirko sau spindančias kningas M.Valanč. Atėjo smarkus vėjas nuog pusnakties su didžiu debesimi, pilnu ugnies, kaip visur apsukui (aplinkui) spindėjo BBEz1,4.

spiñdimai adv.: Ant komodos, pridengtos nertiniu, stovėjo žalvario žvakidės, spindimai nušveistos LzP. spiñdinčiai adv.: Spiñdinčiai juodas NdŽ. Jis nuvalė spindinčiai virdulį LKGII513. Spindinčiai juodą gaidį, katę ir šunį laikė gaspadoriai gerose butose, kad čerauninkų nebijotų Šts.

3. prk. švytėti kokiu nusiteikimu, išreikšti kokį nusiteikimą (apie akis, veidą): Akys iš džiaugsmo spiñdi NdŽ. Tėvo akys spindėdavo džiaugsmu J.Balč. Eglė spindi, kaista džiugesio jausmu S.Nėr. Juodos akys jos spindėjo piktumu Žem. ║ būti ryškiam, pastebimam (akyse, veide) kokiam nusiteikimui: Džiaugsmas spindi iš tavo veido, ir tu veltui stengiesi jį paslėpti V.Krėv. Meilingumas jam spìnd iš akių KII26. Širdies gerumas spindėte spindėdavo jo veide rš.

◊ spiñdi ir spragčiója Vkš sakoma apie ką nors tviskantį, labai švarų, gražų: Jo batai visumet labai nuvalyti – spìnda ir spragčió[ja] Brs. Ale išsipuošena jų: bugštu bugštu – visi pašaliai spinda i spragčio[ja] Skd.

\ spindėti; apspindėti; atspindėti; įspindėti; išspindėti; nuspindėti; paspindėti; perspindėti; praspindėti; suspindėti; užspindėti